Daug metų dirbdamas tekstilės spausdinimo ir dažymo pramonėje, sukaupiau didelę tiesioginę patirtį eksploatuojant ir paleidžiant perpildymo dažymo mašinas. Nors ši įranga gali atrodyti standartizuota, net ir menkiausias neatsargumas naudojant faktinį darbą gali lengvai sukelti problemų-spalvų nuokrypį, vandens kokybę, audinių pažeidimus ir net proceso gedimus, -visa tai kyla dėl nepakankamo dėmesio detalėms. Šiandien, remdamasis savo praktine patirtimi, aptarsiu pagrindinius perpildymo dažymo mašinų aspektus, kurie ne visada išsamiai aprašyti vadovėliuose.
1. Išankstinis-paleidimas „Pasiruošimas“ yra svarbesnis nei mašinos paleidimas.
Daugelis pradedančiųjų skuba krauti medžiagą ir ją įkaitinti, nepaisydami elementariausio paruošimo. Prieš paleisdamas mašiną visada darau tris dalykus: patikrinu baką, vandens lygį ir medžiagą. Patikrinti kubilą reiškia apžiūrėti vidinį kubilą, ar nėra audinio likučių ar dažų gumulėlių (ypač pasikeitus spalvai). Dėl šių priemaišų gali atsirasti vietinių spalvų dėmių. Tikrinant vandens tiekimą užtikrinama, kad pagrindinė siurblio cirkuliacija ir purškimo sistema netrukdytų. Kartą susidūriau su problema, kai dėl užsikimšusio filtro purškimas buvo nevienodas, todėl audinys per visą kubilą nuspalvino. Medžiagos patikrinimas apima dažų ir cheminės formulės tikrinimą pagal tikrąją dozę, ypač pagalbinių medžiagų tirpimą (pavyzdžiui, jei natrio sulfato gabalėliai pridedami tiesiogiai, netolygus tirpimas neišvengiamai lems netolygų dažymą).
Be to, išankstinis pilkos spalvos audinio apdorojimas taip pat tiesiogiai veikia dažymo rezultatus. Jei gaunamas audinys turi aukštą pH (pavyzdžiui, dėl nepilno skalbimo po merserizavimo) arba nestabilaus drėgnumo, dažymo metu nesunku pastebėti spalvos sugerties neatitikimus. Mano patirtis rodo, kad gryno medvilninio audinio pH geriausia patikrinti prieš jam patenkant į baką (laikant jį tarp 6,5 ir 7,5). Jei yra cheminių pluoštų, patikrinkite, ar paviršiuje nėra alyvos likučių pertekliaus (jei reikia, atlikite pirminį riebalų šalinimo apdorojimą).
II. „Dinaminio balanso“ valdymas dažymo proceso metu
Pagrindinis perpildymo dažymo mašinos principas yra „vandens srautas skatina audinio cirkuliaciją“, todėl slėgio, srauto greičio ir temperatūros koordinavimas yra labai svarbus. Kai mokiau savo mokinius, ne kartą pabrėždavau: „Nežiūrėk tik į temperatūros matuoklį, o kaip audinys teka! Pavyzdžiui, nustačius per mažą pagrindinio siurblio greitį, audinys „susikaups“ į kubilą, o dažai tik prikibs prie paviršiaus. Per didelis greitis sukels per didelę audinio trintį (ypač gijiniams audiniams), o tai gali sukelti plaukuotumą arba nutrūkti siūlai. Mano tipiniai parametrai yra šie: pagrindinio siurblio dažnis 35-40 Hz įprastiems poliesterio-medvilnės audiniams (reguliuojamas pagal audinio svorį). Vidutinėms ir šviesioms spalvoms atitinkamai padidinkite srautą, kad dažymas būtų tolygus, o tamsioms spalvoms – šiek tiek sumažinkite, kad išvengtumėte per didelės trinties.
Temperatūros kontrolė yra dar subtilesnė. Per greitai pakėlus temperatūrą, dėl staigaus karščio ant audinio kaupsis dažai, susidarys spalvos dėmės. Jei temperatūra nukrenta per greitai, audinys gali susiglamžyti (ypač tamprioms medžiagoms). Paprastai vadovaujuosi „lėto-augimo, pastovaus dažymo“ principu: žemos-temperatūros diapazone (0-60 laipsnių) temperatūra padidinama 1–1,5 laipsnio per minutę. Vidutinės temperatūros diapazone (60-100 laipsnių) temperatūra reguliuojama pagal dažų tipą (reaktyvūs dažai paprastai yra 0,8-1 laipsnis / min., dispersiniai dažai gali būti šiek tiek greitesni, bet ne daugiau kaip 1,5 laipsnio / min.). Laikymo laikotarpis turi būti pakankamas (reaktyviems dažams fiksuoti paprastai prireikia 30–45 minučių, priklausomai nuo spalvos gylio).
Kita dažnai nepastebima detalė yra dinaminis dažų vonios pH stebėjimas. Pavyzdžiui, dažant reaktyviais dažais, pradinį pH gali tekti reguliuoti iki 10,5-11 (kad būtų skatinamas dažų tirpimas), tačiau palaikymo laikotarpiu jį reikia reguliuoti atgal iki 8-9 (kad nebūtų per didelės hidrolizės). Aš naudoju nešiojamąjį pH matuoklį tikrinti kas 15 minučių, ypač užsakymams, kurių spalva dažnai keičiasi, nes rūgščių ir šarminių medžiagų likučiai kubile gali turėti įtakos kito bako stabilumui.
III. „Pabaigos spąstai“, kai reikia pašalinti PVM ir{1}}apdoroti paštą
Po dažymo daugelis žmonių mano, kad „viskas daroma, kai tik audinys išimamas iš bako“. Tačiau vėlesni plovimo, tvirtinimo ir minkštinimo procesai yra vienodai svarbūs. Būdingiausios problemos, su kuriomis susiduriu, yra šios: nepakankamas skalavimas po dažymo reaktyviais dažais, dėl to lieka spalva ir nestandartinis atsparumas trinčiai; arba netinkamai sureguliavus fiksuojančios medžiagos pH (pvz., naudojant per stiprų šarminį tirpalą), dėl to spalva gali išblukti ir patamsėti. Mano įprasta praktika yra plauti bent trimis etapais (karštas vanduo → plovimas muilu → kambario temperatūros vanduo), palaikant 80–90 laipsnių plovimo muilo temperatūrą (pridedant kompleksonų sudarančio dispergatoriaus, kad nešvarumai nesusiteptų atgal), o galutinio plovimo pH būtų artimas neutralus (6–7).
Tampantiems ar raukšlėtis linkusiems audiniams ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas dehidratacijos procesui išėjus iš kubilo: greitis neturi būti per didelis (paprastai reguliuojamas 600-800 aps./min.), antraip audinys lengvai susiglamžys. Paprastai pradedu nuo dehidratacijos mažu greičiu iki maždaug 60 % drėgmės, tada džiovinu laisvu ciklu (arba tiesiai džiovinimo mašinoje laisvu ciklu), kad išvengčiau mechaninio įtempimo, kuris gali pažeisti audinio stilių.
IV. Kasdienės priežiūros „Nematomos užduotys“.
Įrangos eksploatavimo laikas yra tiesiogiai susijęs su dažymo stabilumu, o daugelis gedimų iš tikrųjų atsiranda dėl priežiūros nepaisymo. Primygtinai reikalauju kas savaitę atlikti nedidelę techninę priežiūrą: išvalyti pagrindinį siurblio filtrą (kad nešvarumai neužkimštų vamzdžių), patikrinti, ar nesusidėvėję purkštukai (dėvėję purkštukai gali sukelti netolygų audinio tekėjimą), sutepti kreipiamuosius ritininius guolius (siekiant sumažinti trinties žymes ant audinio). Kas mėnesį kruopščiai išvalau dažų indo vidų (ypač kampus ir dugno vietas, kur susikaupė apnašos), naudodama praskiestą druskos rūgštį arba specializuotą nukalkinimo priemonę, kad ištirpinčiau dažų likučius ir druskas. Senas kubilas, ilgai neprižiūrėtas, viduje turėjo storą apnašų sluoksnį, dėl kurio sumažėjo šildymo efektyvumas ir dėl tos pačios dažymo formulės gaunamos vis šviesesnės spalvos.
Be to, labai svarbus dažų ir cheminių medžiagų laikymas ir tvarkymas. Pavyzdžiui, reaktyvūs dažai yra jautrūs drėgmei ir turi būti laikomi sandariai uždarytoje talpykloje (idealiu atveju – drėgmei atsparioje{1}} spintelėje). Dispersiniai dažai lengvai suyra aukštoje temperatūroje ir turi būti laikomi toliau nuo šilumos šaltinių. Mūsų dirbtuvėse yra speciali dažų zona, suskirstyta pagal spalvą ir pažymėta atidarymo data. Senesni nei šešių mėnesių dažai niekada nenaudojami (nes negali būti garantuotas jų stabilumas).
Išvada: patirtis įgyjama per bandymus ir klaidas, taip pat įrašoma.
Nėra vieno-dydžio-visiems tinkamo-požiūrio, kaip naudoti perpildymo dažymo mašiną. Lankstus reguliavimas reikalingas skirtingiems audiniams, dažams ir netgi sezoniniams svyravimams (svyruojanti vandens temperatūra gali turėti įtakos dažų srautui). Bėgant metams turėjau daugiau nei tuziną dažymo žurnalų, kuriuose aiškiai įrašiau kiekvieno kubilo parametrus, problemas ir tobulinimo būdus. Dabar, kai susiduriu su panašia tvarka, galiu greitai rasti sprendimą tiesiog peržiūrėdamas savo užrašus. Galiausiai ši pramonė remiasi „tvirtomis rankomis, kruopščiu dėmesiu ir noru apmąstyti“. Kiekvieną anomaliją vertinkite kaip galimybę mokytis, o laikui bėgant įgūdžiai natūraliai tobulės. Tikiuosi, kad ši praktinė patirtis padės pramonės kolegoms išvengti klaidų.
